Kelionė į Nidą per Žemaitiją

Aš mėgstu keliauti, sėsti į mašiną ir važiuoti. Tai pati maloniausia keliavimo forma, kai esi nepriklausomas… Šį kartą tai kelionė į Nidą per Žemaitiją, kelios dienos po Žemaitiją truko savaitę, o pusdienis Nidoje tapo atgaiva sielai ir kūnui. Tačiau noriu pradėti nuo pradžių…

Žemaitija

Mergelės Marijos bažnyčia Tytuvėnuose

Nors Lietuva nėra tokia didelė, tačiau kupina parkų, muziejų, lankytinų vietų ir kultūros paveldo objektų. Susiplanavę maršrutą jau ryte išbildėjome prie „savo“ vaikystės jūros – Baltijos jūros. Pirmiausia atvykome į Tytuvėnų Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčią. Tai bažnyčia, kurioje rasite net tris architektūros stilius: gotikos, renesanso ir baroko. Tik įėjus į vidų apima jausmas, kad įžengėme į tuos laikus, kai moterys vaikščiojo su pūstomis suknelėmis ir vėduoklėmis. Rašyti, kad buvo gražu nesinori, vis tik grožis toks reikalas, kuris draugų neturi. Buvo įdomu. Vietomis paliktos senos sienos, tad galima pamatyti, kaip bažnyčia atrodė anksčiau. Radome senų sekretų, nuostabų vidinį parką ir dešimtys įspūdingų arkų. Norėjosi bent vienoje iš jų atsisėsti ir užsimerkus išgirsti damų kikenimą, arklių kanopų kaukšėjimą ar riterių serenadas.. Būnant tokiose vietose atrodo, kad vaizduotė išeina iš kambariuko ir šėlsta…

Telšių Žvėrinčius

Kelionė į Nidą per Žemaitiją tęsiasi, toliau riedame Lietuvos keliukais ir atvykstame į Telšių Žvėrinčių, kuriuo rūpinasi eigulys Petras Dabrišius. Tai ne zoologijos sodas, tai dideli plotai nuostabios gamtos, kuriose gyvena Lietuvos laukiniai žvėrys. Jei tikitės pamatyti zebrus ir žirafas teks apsisukti ir važiuoti į Kauną. Žvėrinčiuje rasite meškų, arklių, stumbrų (jei pasiseks, mums pasisekė), lapių, gausybę raguočių ir nuostabiąsias lūšis. Šios nuostabios katės dažnai ilsisi nuošalėje su savo magiškais ausų plaukeliais ir išdidžiu žvilgsniu. Vieną iš jų ir mums teko pamatyti. Atrodo norėtum eiti ir paliesti, bet kam gadinti tai kas tobula…

Energetinių labirintų ir geometrinių figūrų parkas

Labirintų parką buvome nusižiūrėję jau senai, bet nežinojome ko tikėtis. Atvykus mus pasitiko maloni moteris, paaiškino kam buvo parkas sukurtas, koks jo tikslas ir kaip jame reikėtų elgtis. Šiame parke vyrauja ramybė, kuri užplūsta kiekvieną apsilankiusį. Mes vingiavome labirintais, kurie privertė pabūti su savimi ir nieko negalvoti. Ar Jums paprasta nieko negalvoti? Man tai vienas

iš tų dalykų, kuris beveik neįmanomas. Tad čia po ilgo laiko tarpo pajutau tokį palengvėjimą galvoje, lyg kas viską būtų išpurtęs. Labai gaila, kad dar ne vasara. Negalėjome pamatyti viso grožio ir pajusti kvapų terapijos naudos viename iš labirintų. Šiame parke taip pat radome rankų darbo sūpynių ir žaidimų. Mūsų mažoji Adelė mielai ten leido laiką su močiute. Ah.. taip.. ir mandalos.. Tai mūsų sielos veidrodis… Jas mums aiškino šios sodybos savininkas.

Baltų mitologijos parkas

Artėdami prie pirmosios dienos pabaigos užsukome į Baltų mitologinį parką. Mus pasitiko miško savininko sūnus, kuris ir buvo mums už gidą. Įžengėme į senosios kultūros istoriją, savo šaknis.. Parkas sukurtas verpstės pavidalu, kuriuo žygiuojant praeini per visus gyvenimo etapus: nuo gimimo iki pomirtinio gyvenimo. Šioje vietoje dažnai minima pusiausvyra. Jei yra prūdas (duobė), tai šalia yra kalnas. Jei yra piktasis dievukas, tai žiūrėk kyšo ir gerojo nosis. Jei yra praraja, yra ir tiltas… O šio miško istorija labai paprasta ir graži. Norėdami išsaugoti miškus Lietuvoje jo tėvelis su dėdė įsigijo tokį miško gabaliuką kokį galėjo. Taip saugo, tai kas brangu mums…

Nostalgija Nidoje

Pirmos dienos kelionės pabaiga. Šiek tiek pavargę, bet pasikrovę gerų emocijų atvykstame į Nidą. Pradeda kilti vaikystės prisiminimai: plaukimas keltu, kai su tėčiu lipdavome iš mašinos ir žiūrėdavome kaip plaukiame, kaip žuvėdros skraido, kaip bangos ritinėjasi. Mažai kuo pasikeitęs mokėjimo punktas, dar kiek kilometrų vingiuotu keliuku ir mes Nidoje. Rezervavome kambariuką svečių namuose „Žuvėdra“. Ir tik įžengus pro duris, ši nakvynės vieta nukėlė mus į tuos laikus, kai rūpėjo tik maudytis valandų valandas jūroje ir gauti porciją ledų. Kadangi atvykome gan vėlai niekas mūsų nelaukia. Stovi paprastas mokyklos stalas ir kėdė. Matyt išgirdusi bruzdesį iš kambariuko išlenda svečių namų prižiūrėtoja. Maža moterytė su trumpais plaukais, stamboka, su akinukais. Ji paskubomis išsiaiškina ko čia atvažiavome, skubiai patikriną seną žurnalą (matyt rezervacijos) ir bėga ieškoti raktų, aprodo kambarį. Tuo pačiu praeina vaikinai, kurie gan garsiai šnekučiuojasi, juokiasi, švenčia. Ta mažutė moterytė netikėtai atsisuka ir skardžiu balsus užrinka: – „Tylos bernai, čia žmonės miega, kad tylu būtu!“ ir trenkia kumščiu į stalą. Kambarys mena vaikysės laikus, kai buvo žalsvos sienos su sena kriaukle. Kuo ilgiau ten sėdėjome tuo labiau bridome į senus prisiminimus… Valgome mamytės paruoštą maistą, geriame arbatą ir viskas taip pat kaip kažkada. Tik aš laikau Adele ant savo kelių, o ne mama mane. Ir aš esu mama, o mama jau močiutė… Čia aš supratau, kad mes kuriame savo mažosios atsiminimus ir gal kada vėl sėdėsime tame pačiam kambariuke, tik aš jau būsiu močiutė…

Pasivaikščiojimas Nidoje prisiminimų takais

Nuostabus rytas. Ilgai netrukus mes jau pėdiname stebėti Nidos centro pasikeitimų ir pamatyti tas išsvajotas auksines kopas ir jūrą. Kelias link Parnidžio kopos išmintas mūsų su sese mažomis kojytėmis. Atrodo, kad net tie kankorėžiai savi. Vėl kyla atsiminimai, kaip su tėčiu ridendavomės nuo smėlio kalnų, o po to visos galvos ir ausys būdavo padabintos aukso kruopelėmis. Adelė negalėjo atsidžiaugti tokia galybe aukso smiltelių. Mėgavosi galimybė griūti, ridentis, gulėti, mesti ir juoktis. Pagaliau pasiekiame jūrą. Vanduo gelia net iki negalėjimo, bet nuotraukose visi visai nesušalę atrodom. Niekur nedingo ir tas keistas dalykas, kad nesvarbu koks šaltas vanduo, vaikams nešalta. Viskas taip pat, niekas nesikeičia. Tik mes kitaip apsirengę, kitus dalykus galvoje ir širdyje nešiojamės, labiau vertiname tai kas kažkada buvo savaime suprantama…

Kelionė namo

Ilga, ilga kelionė namo. Pravažiuojant užsukome į Orvidų sodybą. Gal buvome jau pavargę, o gal po tiek nuostabių dalykų buvo sunkiau atrasti tai kas labai sužavėtų. Atrodo, kad tai žmogaus tikėjimo altorius. Svarbiausia, paskambinome varpu ir radome namelį ant vištos kojelės. Mūsų vyras turėjo laimės pasidžiaugti tanku, o Adelė atrado naują žaidimą – „drugelių gaudymas“.
Tik kelios dienos, o pamatyta tiek daug… Ši kelionė tik priminė kaip svarbu kokybė, o ne kiekybė, pusiausvyra, meilė gamtai, žmogui ir teigiamas požiūris į tai ką duoda mums gyvenimas. Tai ką radome čia niekada nesudils ir nepasens. Kaupkime amžiną turtą – prisiminimus.

Ačiū tiems, kas skaitėte mano ilgą pasakojimą apie kelionę į Nidą per Žemaitiją.